Kiekvieną rudenį pageltusiais lapais nubarstytu takeliu ateina Mokytojų diena. Kažkur širdies kertelėje kutena džiugesys, - ir mes turime profesinę šventę! – sumišęs su gerais norais ir ateinančių dienų planais.

   Ar išliksime mokytojais tame karštligiškai besikeičiančiame gyvenime? Ne vien tarp smėlynų plyti dykuma, - kartais privalai įveikti dykumą savyje. Tačiau kiekvienas riksmas turi tylą, veiksmas – atoveiksmį, ėjimas – grįžimą, pradžia – pabaigą. Taip ir mūsų nelengvas darbas atneš vaisių, jei sutelksim visas pastangas, visą savo protą... Žinoma, jei mes – Mokytojai.

   Prasmingo darbo, minčių polėkio, gražių idėjų ir vilties, mieli pedagogai!