Vaikystėje bemaž kiekvienas turi savo auklėtoją. Prašalaičiui šie žmonės gal atrodo kiek keistoki, nes dažnai juos sutinka kažkur vedančius savo auklėtinius tarsi kokius mažus Nykštukus... Jie tokie lėti, nes jų laikas čia ir dabar... Jie nori kuo daugiau patirti, neprarasti nuostabiausių akimirkų. Čiulbės paukštis – procesija sustoja, klausosi pakėlę galveles... Ant kelio pasitaikys pamesta plunksna – procesija sustoja... juk reikia ją pakėlus prieš saulę apžiūrėti, kieno ji? Medžiai, paukščiai, gėlės, sniegas, debesys... šiai keistai Nykštukų procesijai tarsi magiška burtų knyga, kurią jie kasdien su malonumu verčia... Daugiau galbūt jiems tokio auklėtojo neteks sutikti, nes laikas niekada nebebus toks nepamatuojamas... Nykštukai užaugs ir patys ims skaičiuoti laiką... Taip kaip mes dabar... O vaikystė taip ir liks mažutė... Kupina prisiminimų... Tolimų, šviesių, džiugių...

   30 metų – nemenkas tarpas būties erdvėj. Kas besuskaičiuos, kiek vaikysčių čia pasitikta, kiek į mokyklinį suolą išlydėta... Ir neskaičiuokim... Tiesiog būkim tokie, kaip ir prieš trisdešimt, dvidešimt penkerius ar dvidešimt metų – jaunatviški, kupini jėgų, džiaugsmo, tikėjimo, energijos, entuziazmo, idėjų, kūrybiškumo, ieškojimų... Lydimi didelių, nustebusių, smalsių, džiaugsmingų akių žvilgsnių, kokiais temoka žvelgti laimingi vaikai... Savo patirtim ir išmintim pelnę pagarbą ir pasitikėjimą visų, kuriems padedame auginti tuos laimingus vaikus...

    Ir tegul kiekvienoj bendros būties akimirkoj gyvena ŠYPSENA ir MEILĖ, kuri nenumaldomoj laiko tėkmėj virs prisiminimais! Tolimais, šviesiais, džiugiais...